Įmonių obligacijos: dar menkai pramintas kelias į verslo auginimą
Verslo pasaulyje pasitaiko, kai gerą idėją numarina pats autorius, nusivylęs, kad savo projektui įgyvendinti negavo banko finansavimo. Nėra užstato, lėšų srauto, tik geras verslo projektas ir tikėjimas juo, – bet bankui to nepakanka. Tokiais atvejais spragą gali užpildyti keli alternatyvūs finansavimo būdai. Vienas jų – obligacijos. Klasikinė priemonė, leidžianti paauginti verslą iki etapo, kai juo susidomės ir bankai.
Būsiu atviras: Lietuvoje obligacijų rinka kol kas vangi. Priežasčių yra bent kelios, tačiau bene didžiausią poveikį turėjo kelios liūdnai pagarsėjusios istorijos, kai įmonės negrąžino obligacijomis pasiskolintų pinigų. Tai rimtai pažeidė šią finansų rinkos dalį pačioje jos formavimosi pradžioje. Tačiau kitur pasaulyje obligacijos sėkmingai leidžiamos ir didesnė dalis skolų kapitalo rinkose yra būtent obligacijų pavidalu.
Iš tiesų obligacija – dar viena skolinimosi forma šalia tokių įprastų kaip kreditas ar lizingas. Kalbame apie tą pačią skolą, tačiau skiriasi skolinimosi sąlygos ir aplinkybės – užstatas, grąžinimo terminai, lengviau ar sunkiau pasiskolinti. Vienas svarbiausių obligacijų emisijos tikslų – padėti augti ir tuo pat metu minimaliai varžyti verslo subjekto veiksmus. Žinoma, už laisvę reikia mokėti, todėl obligacijų palūkanos paprastai būna didesnės nei banko paskolų. Pastaruoju metu Lietuvoje fiksuojamas gerokai išaugęs tokios grąžos ir rizikos profilio finansinių priemonių poreikis. Sąlygos joms plėtoti – palankios: rinkoje daug pavienių asmenų, kurie būtų linkę skolinti, ir daug pavienių verslų, kuriems reikėtų pasiskolinti. Obligacijos – priemonė, galinti tokius poreikius įgyvendinti.
Vienas didžiausių obligacijų privalumų – jų emitentas turi aiškiai apibrėžtą terminą, iki kada turi būti baigtas projektas, kuriam skolinamasi. Tai reiškia, kad projekto metu vykdytojas nejaučia spaudimo, kokį jaustų pasiskolinęs iš banko, kai kas mėnesį reikėtų mokėti kredito ir palūkanų įmokas. Obligacijų atveju skola gali būti sumokėta termino pabaigoje, o palūkanų mokėjimą galima lanksčiai nusistatyti. Pasiskolinusi obligacijomis, įmonė nėra suvaržoma tokios kontrolės, kokią jaustų pritraukusi akcinio kapitalo.
Skolinimasis obligacijomis leidžia susitelkti į galutinį rezultatą ir jo siekti, nors įmonė neturi užtikrinto lėšų srauto ar užstato, kurio reikalautų bankas. Taigi sudaroma galimybė imtis verslo nišiniams dalyviams, įgyvendinti perspektyvius ar labai novatoriškus projektus, išliekant verslo savininku ir nesusivaržant kas mėnesį mokamomis kredito įmokomis bankui ar naujų akcininkų kontrole.
Obligacijos veiksmingos kaip tarpinis finansavimas (angl. bridge financing): verslas paauginamas tiek, kad galima būtų kreiptis į banką. Svarbu, kad obligacijos suteikia galimybę pasiskolinti lietuviškoms smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms, kurių apyvarta siekia nuo 50 iki 250 mln. eurų. Tai galimybė skolintis įmonėms be istorijos, kapitalo, užstato, bet turinčioms gerą verslo planą. Obligacijos savininkui rūpi galutinis rezultatas, to tikėdamasis jis suteikia laiko įgyvendinti planą ir palieka ramybėje projekto vykdytoją visą laikotarpį, kuriam išleidžiama obligacijų emisija.
Didžiausias ir ryškiausiai matomas obligacijų trūkumas – toks skolinimasis yra palyginti brangus. Bet, įdėmiau pažvelgus, matematika nėra tokia jau atstumianti. Tarkime, nekilnojamojo turto įmonė įgyvendina projektą. Bankas veikiausiai reikalaus, kad ji turėtų savo sklypą su statybos leidimais, detaliaisiais planais ir kitais atributais – tai tokiame versle sudaro apie 25–30% bendrų sąnaudų. Visa, kas turima, įkeičiama bankui, ir jis pagal faktą finansuoja statybas. Plėtojant projektą, reikia kas mėnesį grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas. Ką tai reiškia NT plėtotojui? Tai reiškia, kad kol jis neparduos tam tikro skaičiaus NT vienetų (pvz., butų), pajamų nebus, tik išlaidos. Be to, palūkanos mokamos nuo visos paskolintos sumos, nors galbūt panaudota tik nedidelė dalis lėšų.
Obligacijų modelis siūlo alternatyvą: projektui reikalinga suma skolinamasi tam tikram terminui. Gautą sumą projekto įgyvendintojas gali naudoti savo nuožiūra, jis žino, kiek termino pabaigoje bus mokama obligacijų turėtojams, o projektą įgyvendinant palūkanos gali būti ir nemokamos. Obligacijų palūkanos iki termino pabaigos tikrai nesikeis, o banko palūkanos – neprognozuojamos. Projektas baigiamas, parduodamas tam tikras skaičius butų, skola grąžinama.
Reikia pripažinti, kad bankų paskolų ir obligacijų palūkanos smarkiai skiriasi: Lietuvoje, priskiriamoje prie aukštesnės rizikos šalių, kur verslas – palyginti jaunas, obligacijų palūkanos vidutiniškai siekia 12%. Banke būtų galima tikėtis 4–5%. Ir vis dėlto: galima pasiskolinti pigiau, bet juk pusiaukelėje reikės atiduoti – iš ko? „Pigu“ šiuo atveju – netinkama sąvoka, turėtų būti atsižvelgiama į visą finansavimo logiką, o ji tokia: aritmetiškai tą pačią sumą pigiau pasiskolinti banke, bet įvertinus pinigų srautus projekto metu – obligacijų pranašumas dažnai didesnis.
Jei projekto vykdytojas iš tiesų tiki savo verslo idėja, obligacijos verslą gali galiausiai atvesti į tradicines kapitalo rinkas. Dar daugiau – obligacijų pirkėjai, ypač iš kitų šalių, turi savo ryšių, sąsajų su kitų šalių rinkomis, taigi emitentui dar išplečiamos produkcijos pardavimo galimybės.
Žvelgiant į pasaulinius pavyzdžius matyti, kad obligacijų emisija gali būti svarbus įrankis siekiant pasitikrinti rinkos vertinimus ir reakcijas į didelius sukrėtimus ar krizes. Štai pasaulinė automobilių milžinė „Volkswagen AG“ 2015 m. atsidūrė vieno didžiausių skandalų per visą automobilių pramonės istoriją – vadinamojo „dyzelgeito“ – epicentre. Skandalo žala koncerno reputacijai – milžiniška, pasitikėjimas bendrovės skleidžiama žinia sumenko, anksčiau leistų obligacijų pajamingumas smarkiai kilo. Tačiau „Volkswagen“ ėmėsi veiksmų, pradėjo radikaliai keisti prioritetus, planuoti didelę elektromobilių programą. Ar rinka patikėjo? „Volkswagen“ neseniai išleido 500 mln. eurų vertės 3 metų termino obligacijų emisiją ir sėkmingai ją išplatino vos už 0,375% siekiančias metines palūkanas. Štai ir atsakymas.
Kredito rinka nėra tik bankas ar tik obligacijos, tai bendras procesas. Obligacijų rinka puikiai veikia Vokietijoje, Skandinavijoje, o Baltijos šalyse šios rinkos augimą pristabdo ir išsiugdytas mąstymo būdas – jei jau bankas nepaskolino, vadinasi, projektas pasmerktas, alternatyvos užmirštamos. Jei ir prisimenamos – matomi tik pliki palūkanų skaičiai, o po jais slypinčios logikos įžvelgti nesistengiama. Laikas prisijaukinti obligacijas.
Autorius: Ruslanas Andrejevas, „Lewben Investment Management“ direktorius
Straipsnis publikuotas: https://www.vz.lt/finansai-apskaita/2018/06/25/imoniu-obligacijos-dar-menkai-pramintas-kelias-i-verslo-auginima#ixzz5MQmeqoRU
Įmonių obligacijos: dar menkai pramintas kelias į verslo auginimą
Verslo pasaulyje pasitaiko, kai gerą idėją numarina pats autorius, nusivylęs, kad savo projektui įgyvendinti negavo banko finansavimo. Nėra užstato, lėšų srauto, tik geras verslo projektas ir tikėjimas juo, – bet bankui to nepakanka. Tokiais atvejais spragą gali užpildyti keli alternatyvūs finansavimo būdai. Vienas jų – obligacijos. Klasikinė priemonė, leidžianti paauginti verslą iki etapo, kai juo susidomės ir bankai.
Būsiu atviras: Lietuvoje obligacijų rinka kol kas vangi. Priežasčių yra bent kelios, tačiau bene didžiausią poveikį turėjo kelios liūdnai pagarsėjusios istorijos, kai įmonės negrąžino obligacijomis pasiskolintų pinigų. Tai rimtai pažeidė šią finansų rinkos dalį pačioje jos formavimosi pradžioje. Tačiau kitur pasaulyje obligacijos sėkmingai leidžiamos ir didesnė dalis skolų kapitalo rinkose yra būtent obligacijų pavidalu.
Iš tiesų obligacija – dar viena skolinimosi forma šalia tokių įprastų kaip kreditas ar lizingas. Kalbame apie tą pačią skolą, tačiau skiriasi skolinimosi sąlygos ir aplinkybės – užstatas, grąžinimo terminai, lengviau ar sunkiau pasiskolinti. Vienas svarbiausių obligacijų emisijos tikslų – padėti augti ir tuo pat metu minimaliai varžyti verslo subjekto veiksmus. Žinoma, už laisvę reikia mokėti, todėl obligacijų palūkanos paprastai būna didesnės nei banko paskolų. Pastaruoju metu Lietuvoje fiksuojamas gerokai išaugęs tokios grąžos ir rizikos profilio finansinių priemonių poreikis. Sąlygos joms plėtoti – palankios: rinkoje daug pavienių asmenų, kurie būtų linkę skolinti, ir daug pavienių verslų, kuriems reikėtų pasiskolinti. Obligacijos – priemonė, galinti tokius poreikius įgyvendinti.
Vienas didžiausių obligacijų privalumų – jų emitentas turi aiškiai apibrėžtą terminą, iki kada turi būti baigtas projektas, kuriam skolinamasi. Tai reiškia, kad projekto metu vykdytojas nejaučia spaudimo, kokį jaustų pasiskolinęs iš banko, kai kas mėnesį reikėtų mokėti kredito ir palūkanų įmokas. Obligacijų atveju skola gali būti sumokėta termino pabaigoje, o palūkanų mokėjimą galima lanksčiai nusistatyti. Pasiskolinusi obligacijomis, įmonė nėra suvaržoma tokios kontrolės, kokią jaustų pritraukusi akcinio kapitalo.
Skolinimasis obligacijomis leidžia susitelkti į galutinį rezultatą ir jo siekti, nors įmonė neturi užtikrinto lėšų srauto ar užstato, kurio reikalautų bankas. Taigi sudaroma galimybė imtis verslo nišiniams dalyviams, įgyvendinti perspektyvius ar labai novatoriškus projektus, išliekant verslo savininku ir nesusivaržant kas mėnesį mokamomis kredito įmokomis bankui ar naujų akcininkų kontrole.
Obligacijos veiksmingos kaip tarpinis finansavimas (angl. bridge financing): verslas paauginamas tiek, kad galima būtų kreiptis į banką. Svarbu, kad obligacijos suteikia galimybę pasiskolinti lietuviškoms smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms, kurių apyvarta siekia nuo 50 iki 250 mln. eurų. Tai galimybė skolintis įmonėms be istorijos, kapitalo, užstato, bet turinčioms gerą verslo planą. Obligacijos savininkui rūpi galutinis rezultatas, to tikėdamasis jis suteikia laiko įgyvendinti planą ir palieka ramybėje projekto vykdytoją visą laikotarpį, kuriam išleidžiama obligacijų emisija.
Didžiausias ir ryškiausiai matomas obligacijų trūkumas – toks skolinimasis yra palyginti brangus. Bet, įdėmiau pažvelgus, matematika nėra tokia jau atstumianti. Tarkime, nekilnojamojo turto įmonė įgyvendina projektą. Bankas veikiausiai reikalaus, kad ji turėtų savo sklypą su statybos leidimais, detaliaisiais planais ir kitais atributais – tai tokiame versle sudaro apie 25–30% bendrų sąnaudų. Visa, kas turima, įkeičiama bankui, ir jis pagal faktą finansuoja statybas. Plėtojant projektą, reikia kas mėnesį grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas. Ką tai reiškia NT plėtotojui? Tai reiškia, kad kol jis neparduos tam tikro skaičiaus NT vienetų (pvz., butų), pajamų nebus, tik išlaidos. Be to, palūkanos mokamos nuo visos paskolintos sumos, nors galbūt panaudota tik nedidelė dalis lėšų.
Obligacijų modelis siūlo alternatyvą: projektui reikalinga suma skolinamasi tam tikram terminui. Gautą sumą projekto įgyvendintojas gali naudoti savo nuožiūra, jis žino, kiek termino pabaigoje bus mokama obligacijų turėtojams, o projektą įgyvendinant palūkanos gali būti ir nemokamos. Obligacijų palūkanos iki termino pabaigos tikrai nesikeis, o banko palūkanos – neprognozuojamos. Projektas baigiamas, parduodamas tam tikras skaičius butų, skola grąžinama.
Reikia pripažinti, kad bankų paskolų ir obligacijų palūkanos smarkiai skiriasi: Lietuvoje, priskiriamoje prie aukštesnės rizikos šalių, kur verslas – palyginti jaunas, obligacijų palūkanos vidutiniškai siekia 12%. Banke būtų galima tikėtis 4–5%. Ir vis dėlto: galima pasiskolinti pigiau, bet juk pusiaukelėje reikės atiduoti – iš ko? „Pigu“ šiuo atveju – netinkama sąvoka, turėtų būti atsižvelgiama į visą finansavimo logiką, o ji tokia: aritmetiškai tą pačią sumą pigiau pasiskolinti banke, bet įvertinus pinigų srautus projekto metu – obligacijų pranašumas dažnai didesnis.
Jei projekto vykdytojas iš tiesų tiki savo verslo idėja, obligacijos verslą gali galiausiai atvesti į tradicines kapitalo rinkas. Dar daugiau – obligacijų pirkėjai, ypač iš kitų šalių, turi savo ryšių, sąsajų su kitų šalių rinkomis, taigi emitentui dar išplečiamos produkcijos pardavimo galimybės.
Žvelgiant į pasaulinius pavyzdžius matyti, kad obligacijų emisija gali būti svarbus įrankis siekiant pasitikrinti rinkos vertinimus ir reakcijas į didelius sukrėtimus ar krizes. Štai pasaulinė automobilių milžinė „Volkswagen AG“ 2015 m. atsidūrė vieno didžiausių skandalų per visą automobilių pramonės istoriją – vadinamojo „dyzelgeito“ – epicentre. Skandalo žala koncerno reputacijai – milžiniška, pasitikėjimas bendrovės skleidžiama žinia sumenko, anksčiau leistų obligacijų pajamingumas smarkiai kilo. Tačiau „Volkswagen“ ėmėsi veiksmų, pradėjo radikaliai keisti prioritetus, planuoti didelę elektromobilių programą. Ar rinka patikėjo? „Volkswagen“ neseniai išleido 500 mln. eurų vertės 3 metų termino obligacijų emisiją ir sėkmingai ją išplatino vos už 0,375% siekiančias metines palūkanas. Štai ir atsakymas.
Kredito rinka nėra tik bankas ar tik obligacijos, tai bendras procesas. Obligacijų rinka puikiai veikia Vokietijoje, Skandinavijoje, o Baltijos šalyse šios rinkos augimą pristabdo ir išsiugdytas mąstymo būdas – jei jau bankas nepaskolino, vadinasi, projektas pasmerktas, alternatyvos užmirštamos. Jei ir prisimenamos – matomi tik pliki palūkanų skaičiai, o po jais slypinčios logikos įžvelgti nesistengiama. Laikas prisijaukinti obligacijas.
Autorius: Ruslanas Andrejevas, „Lewben Investment Management“ direktorius
Straipsnis publikuotas: https://www.vz.lt/finansai-apskaita/2018/06/25/imoniu-obligacijos-dar-menkai-pramintas-kelias-i-verslo-auginima#ixzz5MQmeqoRU
Susijusios naujienos
Pasirengę pradėti
investuoti į NT?
PRADĖTI INVESTUOTI
UAB Trečia diena, valdanti platformą Röntgen, yra licencijuota sutelktinio finansavimo platforma. Platformos veiklą reglamentuoja ES Sutelktinio finansavimo reglamentas, o veiklos priežiūrą įstatymų numatyta tvarka vykdo Lietuvos bankas.