Martynas Stankevičius. Kodėl nusivyliau prekyba akcijomis?
Akcijų prekyba daliai žmonių gali būti nepatraukli dėl begalės skirtingų priežasčių – rinkų nepaaiškinamumo, emocionalumo, nefiksuotos ir galimai neigiamos grąžos ar nuolatinio nerimo jausmo. Aš akcijų prekyboje visų pirma pasigedau vertės kūrimo elemento.
Prekyba akcijomis yra viena populiariausių investavimo formų. JAV akcijų turi net apie 60 proc. gyventojų, o ES ir Lietuvoje – atitinkamai apie 7 proc. ir 5 proc. Akcijų populiarumo priežastys yra kompleksinės, bet vienas pagrindinių variklių istoriškai buvo paprasčiausias patogių alternatyvų nebuvimas. Be to, kitaip nei indėlių atveju, ilgalaikėje perspektyvoje vidutinė grąža iš akcijų pranoksta infliaciją.
Aš prie akcijų prisiliečiau dar mokyklos ir studijų laikais, kai žaidžiau su virtualiais portfeliais – tikromis biržomis, bet netikrais pinigais. Dar neturėdamas nė menkiausio supratimo apie finansus ar įmonių balansus, sugebėjau uždirbti triženklę grąžą. Bet tada jau kilo abejonė – ar tai tebuvo sėkmės reikalas?
Į tikras akcijas ir biržoje prekiaujamus fondus (ETF) pradėjau investuoti prieš 6 metus, daugiausia dėl smalsumo, noro įgyti patirties ir portfelio diversifikavimo. Rezultatai per šį laiką nebuvo geri: ETF pozicijos apskritai nukrito, konservatyvių akcijų pozicijų vertė liko stabili, bet gavau dividendų. Įvertinus infliaciją, pažintis su akcijomis man buvo nuostolinga, bet viso investicinio portfelio teigiamą rezultatą lėmė fiksuotos grąžos verslo paskolos. Tikiu, kad galėjo tiesiog nepasisekti. Tikėtina, kad ilguoju laikotarpiu grįžčiau į „pliusą“. Tačiau galiausiai nusprendžiau, kad jausiu mažiau nerimo dirbdamas tik objektyviai išmatuojamomis ir verslui vertę kuriančiomis investicijomis.
Dauguma žmonių akcijas suvokia kaip nuolat brangstančią ar pingančią įmonės nuosavybės dalį. Vertybinių popierių biržose įmonės akcijos atsiranda tuomet, kai verslas nori pritraukti pinigų plėtrai. Įmonė skelbia IPO (pirminį viešą akcijų siūlymą) ir mainais už kapitalą investuotojams parduoda dalį savo akcijų, t.y. teisių į valdymą, dividendus ir turtą. IPO galime matyti kaip vertės kūrimą – šie pinigai naudojami verslo plėtrai, produktų ar paslaugų kūrimui, jie yra svarbūs ekonomikai ir, tikėtina, didins įmonės vertę. Žinoma, jei įmonei seksis: bet kuri investicija yra susijusi su rizika.
Deja, vos po IPO atsidūrusios biržoje, akcijos iškart tampa spekuliacinėmis. Teoriškai, racionalūs ir profesionalūs biržų dalyviai turėtų vykdyti įmonių vertės skaičiavimus šitaip nustatydami „teisingą rinkos kainą“. Tokiuose skaičiavimuose racionalioje rinkoje būtų atsižvelgiama į ekonomiką, įmonės konkurencinę aplinką, padarytą progresą ir kt. Teoriškai racionalių analitikų nustatyta akcijos kaina turėtų būti tokia, už kurią jie sutiktų nusipirkti visą įmonę, o akcijos vertė atspindėtų kompanijos vertę. Tai būtų galima vadinti tvariu vertės investavimu.
Visgi praktikoje akcijų rinkos nebesugeba efektyviai ir racionaliai savęs balansuoti. Jos veikia kaip spekuliatyvus, lūkesčiais, emocijomis ir manipuliacijomis grįstas sendaikčių ar sporto kortelių turgus. Čia kainą lemia ne reali ir objektyviai išmatuojama daikto vertė, o nebūtinai racionalus kažkieno pasiryžimas sumokėti kažkiek.
Nuostabu, kad prekyba akcijomis tapo prieinama kiekvienam keliais telefono paspaudimais. Bet kuo daugiau rinkoje neprofesionalių prekeivių, kurie negali nustatyti „realios“ vertės, tuo daugiau rinkose atsiranda spekuliatyvumo: tokių faktorių kaip „patinka/nepatinka“, „girdėjau“, „atrodo“, „spėju“ ir pan. Ir būtent šie faktoriai dažniausiai nulemia akcijos kainos pokyčius.
Savaime spekuliatyvus akcijų judėjimas nėra blogas – vieni iš jo sugeba uždirbti, kiti išmoksta brangias pamokas. Tiesiog pats pabandęs prekiauti akcijomis supratau, kad daugeliu atveju šioje srityje būsime banguotos jūros keleiviai be logiško ir aiškaus maršruto.
Net nereikia prekiauti akcijomis, kad tą matytumėte. Tik keli pavyzdžiai: paskelbti puikūs įmonės rezultatai ir per dieną jos akcijos vertė susvyruoja +10 proc. ir -10 proc. Taip pat, prasidėjus „Covid-19“ jokių rezultatų dar neparodžiusios „nuotolinio darbo įrankius“ siūlančios įmonės (pvz., „Zoom“) pabrango dešimtimis ir šimtais procentų, o atlaisvėjus karantino ribojimams – nukrito.
Lygiagrečiai pandemijos įkarštyje vyko „tikėtina, kad nukentėsiančių“ įmonių pardavimas, bet vėliau visos vertės sugrįžo kur buvusios ar net pakilo aukščiau. Be to, ar ne keista, kai praėjusį rudenį visos akcijos brango, nes „FED palūkanas pakėlė tiek, kiek tikėjosi rinka“, o šiemet rinkos lūkesčius atitikęs naujas palūkanų kėlimas jau buvo priežastis akcijoms pigti? Atrodo, kad akcijų analitikai po fakto visada randa paaiškinimą. Pasitaiko ir atvejų, kada vien tik akcijos nominalo pasikeitimas tampa priežastis jai stipriai brangti, nors iš tikrųjų akcijų vertė turėtų kisti tik keičiantis įmonės kuriamos vertės kiekiui. Ką jau kalbėti apie esamus ir menamus akcijų „influencerius“ socialiniuose tinkluose…
Kai rinkoje nebelieka fundamentalių faktorių, kurie nustato kainą, ji tampa vien tik pirkėjo ir pardavėjo lūkesčiais grįsta mainų rinka. Bėda ta, kad verslas statomas ne lūkesčiais, o kuriant realią vertę. Tad be sukuriamos vertės vykstančią prekybą galima drąsiai laikyti spekuliacija.
Galbūt nesu standartinis investuotojas, bet noriu, kad mano investuojami pinigai ne tik duotų grąžą, bet ir kurtų vertę – padėtų verslams plėstis, auginti efektyvumą, kurti darbo vietas ar naujus produktus. Idealu – tuose regionuose ar srityse, kurios man artimos ar svarbios. O tvarią ir prognozuojamą grąžą gali generuoti tik vertės kūrimui skirtos, bet ne spekuliatyvios investicijos. Jei verslas kurs vertę – o iš tos sukurtos vertės galės mokėti palūkanas ir grąžinti suteiktas paskolas – tai man bus tvarus investavimas.
Iš dalies nespekuliatyviomis akcijomis galima laikyti stabiliai ir nuolat dividendus mokančių įmonių vertybinius popierius. Tokiu atveju įmanoma paskaičiuoti preliminarią grąžą iš dividendų ir būtent dėl jų laikyti šią poziciją. Bet net ir „dividendinių“ akcijų prekyba nekuria vertės pačiam verslui. Manau, kad net indėliai kuria didesnę vertę verslams nei prekyba akcijomis, nes bankai indėlininkų pinigus skolina įmonėms, kuriančioms darbo vietas, ar gyventojams, perkantiems įmonių produktus.
Vieniems akcijos tiesiog patogu. Kitiems tai priežastis domėtis įmonėmis ir finansais. Treti tiesiog jaučia malonumą iš nuolatinių pokyčių. Ketvirti nori bent kažkur investuoti – juk visa rinka ir valstybė nuolat kalba apie finansinį raštingumą ir skatina domėtis investavimu.
Visgi man investavimas pirmiausia yra būdas taupyti gaunant stabilią ir prognozuojamą grąžą už kuriamą vertę. Šis procesas man turi būti kontroliuojamas ir priklausomas arba nuo manęs, arba nuo žmonių, turinčių tam reikalingas kompetencijas. Bet jokiu būdu ne nuo kažkieno nuotaikų ar socialinių tinklų žinučių.
Martynas Stankevičius. Kodėl nusivyliau prekyba akcijomis?
Akcijų prekyba daliai žmonių gali būti nepatraukli dėl begalės skirtingų priežasčių – rinkų nepaaiškinamumo, emocionalumo, nefiksuotos ir galimai neigiamos grąžos ar nuolatinio nerimo jausmo. Aš akcijų prekyboje visų pirma pasigedau vertės kūrimo elemento.
Prekyba akcijomis yra viena populiariausių investavimo formų. JAV akcijų turi net apie 60 proc. gyventojų, o ES ir Lietuvoje – atitinkamai apie 7 proc. ir 5 proc. Akcijų populiarumo priežastys yra kompleksinės, bet vienas pagrindinių variklių istoriškai buvo paprasčiausias patogių alternatyvų nebuvimas. Be to, kitaip nei indėlių atveju, ilgalaikėje perspektyvoje vidutinė grąža iš akcijų pranoksta infliaciją.
Aš prie akcijų prisiliečiau dar mokyklos ir studijų laikais, kai žaidžiau su virtualiais portfeliais – tikromis biržomis, bet netikrais pinigais. Dar neturėdamas nė menkiausio supratimo apie finansus ar įmonių balansus, sugebėjau uždirbti triženklę grąžą. Bet tada jau kilo abejonė – ar tai tebuvo sėkmės reikalas?
Į tikras akcijas ir biržoje prekiaujamus fondus (ETF) pradėjau investuoti prieš 6 metus, daugiausia dėl smalsumo, noro įgyti patirties ir portfelio diversifikavimo. Rezultatai per šį laiką nebuvo geri: ETF pozicijos apskritai nukrito, konservatyvių akcijų pozicijų vertė liko stabili, bet gavau dividendų. Įvertinus infliaciją, pažintis su akcijomis man buvo nuostolinga, bet viso investicinio portfelio teigiamą rezultatą lėmė fiksuotos grąžos verslo paskolos. Tikiu, kad galėjo tiesiog nepasisekti. Tikėtina, kad ilguoju laikotarpiu grįžčiau į „pliusą“. Tačiau galiausiai nusprendžiau, kad jausiu mažiau nerimo dirbdamas tik objektyviai išmatuojamomis ir verslui vertę kuriančiomis investicijomis.
Dauguma žmonių akcijas suvokia kaip nuolat brangstančią ar pingančią įmonės nuosavybės dalį. Vertybinių popierių biržose įmonės akcijos atsiranda tuomet, kai verslas nori pritraukti pinigų plėtrai. Įmonė skelbia IPO (pirminį viešą akcijų siūlymą) ir mainais už kapitalą investuotojams parduoda dalį savo akcijų, t.y. teisių į valdymą, dividendus ir turtą. IPO galime matyti kaip vertės kūrimą – šie pinigai naudojami verslo plėtrai, produktų ar paslaugų kūrimui, jie yra svarbūs ekonomikai ir, tikėtina, didins įmonės vertę. Žinoma, jei įmonei seksis: bet kuri investicija yra susijusi su rizika.
Deja, vos po IPO atsidūrusios biržoje, akcijos iškart tampa spekuliacinėmis. Teoriškai, racionalūs ir profesionalūs biržų dalyviai turėtų vykdyti įmonių vertės skaičiavimus šitaip nustatydami „teisingą rinkos kainą“. Tokiuose skaičiavimuose racionalioje rinkoje būtų atsižvelgiama į ekonomiką, įmonės konkurencinę aplinką, padarytą progresą ir kt. Teoriškai racionalių analitikų nustatyta akcijos kaina turėtų būti tokia, už kurią jie sutiktų nusipirkti visą įmonę, o akcijos vertė atspindėtų kompanijos vertę. Tai būtų galima vadinti tvariu vertės investavimu.
Visgi praktikoje akcijų rinkos nebesugeba efektyviai ir racionaliai savęs balansuoti. Jos veikia kaip spekuliatyvus, lūkesčiais, emocijomis ir manipuliacijomis grįstas sendaikčių ar sporto kortelių turgus. Čia kainą lemia ne reali ir objektyviai išmatuojama daikto vertė, o nebūtinai racionalus kažkieno pasiryžimas sumokėti kažkiek.
Nuostabu, kad prekyba akcijomis tapo prieinama kiekvienam keliais telefono paspaudimais. Bet kuo daugiau rinkoje neprofesionalių prekeivių, kurie negali nustatyti „realios“ vertės, tuo daugiau rinkose atsiranda spekuliatyvumo: tokių faktorių kaip „patinka/nepatinka“, „girdėjau“, „atrodo“, „spėju“ ir pan. Ir būtent šie faktoriai dažniausiai nulemia akcijos kainos pokyčius.
Savaime spekuliatyvus akcijų judėjimas nėra blogas – vieni iš jo sugeba uždirbti, kiti išmoksta brangias pamokas. Tiesiog pats pabandęs prekiauti akcijomis supratau, kad daugeliu atveju šioje srityje būsime banguotos jūros keleiviai be logiško ir aiškaus maršruto.
Net nereikia prekiauti akcijomis, kad tą matytumėte. Tik keli pavyzdžiai: paskelbti puikūs įmonės rezultatai ir per dieną jos akcijos vertė susvyruoja +10 proc. ir -10 proc. Taip pat, prasidėjus „Covid-19“ jokių rezultatų dar neparodžiusios „nuotolinio darbo įrankius“ siūlančios įmonės (pvz., „Zoom“) pabrango dešimtimis ir šimtais procentų, o atlaisvėjus karantino ribojimams – nukrito.
Lygiagrečiai pandemijos įkarštyje vyko „tikėtina, kad nukentėsiančių“ įmonių pardavimas, bet vėliau visos vertės sugrįžo kur buvusios ar net pakilo aukščiau. Be to, ar ne keista, kai praėjusį rudenį visos akcijos brango, nes „FED palūkanas pakėlė tiek, kiek tikėjosi rinka“, o šiemet rinkos lūkesčius atitikęs naujas palūkanų kėlimas jau buvo priežastis akcijoms pigti? Atrodo, kad akcijų analitikai po fakto visada randa paaiškinimą. Pasitaiko ir atvejų, kada vien tik akcijos nominalo pasikeitimas tampa priežastis jai stipriai brangti, nors iš tikrųjų akcijų vertė turėtų kisti tik keičiantis įmonės kuriamos vertės kiekiui. Ką jau kalbėti apie esamus ir menamus akcijų „influencerius“ socialiniuose tinkluose…
Kai rinkoje nebelieka fundamentalių faktorių, kurie nustato kainą, ji tampa vien tik pirkėjo ir pardavėjo lūkesčiais grįsta mainų rinka. Bėda ta, kad verslas statomas ne lūkesčiais, o kuriant realią vertę. Tad be sukuriamos vertės vykstančią prekybą galima drąsiai laikyti spekuliacija.
Galbūt nesu standartinis investuotojas, bet noriu, kad mano investuojami pinigai ne tik duotų grąžą, bet ir kurtų vertę – padėtų verslams plėstis, auginti efektyvumą, kurti darbo vietas ar naujus produktus. Idealu – tuose regionuose ar srityse, kurios man artimos ar svarbios. O tvarią ir prognozuojamą grąžą gali generuoti tik vertės kūrimui skirtos, bet ne spekuliatyvios investicijos. Jei verslas kurs vertę – o iš tos sukurtos vertės galės mokėti palūkanas ir grąžinti suteiktas paskolas – tai man bus tvarus investavimas.
Iš dalies nespekuliatyviomis akcijomis galima laikyti stabiliai ir nuolat dividendus mokančių įmonių vertybinius popierius. Tokiu atveju įmanoma paskaičiuoti preliminarią grąžą iš dividendų ir būtent dėl jų laikyti šią poziciją. Bet net ir „dividendinių“ akcijų prekyba nekuria vertės pačiam verslui. Manau, kad net indėliai kuria didesnę vertę verslams nei prekyba akcijomis, nes bankai indėlininkų pinigus skolina įmonėms, kuriančioms darbo vietas, ar gyventojams, perkantiems įmonių produktus.
Vieniems akcijos tiesiog patogu. Kitiems tai priežastis domėtis įmonėmis ir finansais. Treti tiesiog jaučia malonumą iš nuolatinių pokyčių. Ketvirti nori bent kažkur investuoti – juk visa rinka ir valstybė nuolat kalba apie finansinį raštingumą ir skatina domėtis investavimu.
Visgi man investavimas pirmiausia yra būdas taupyti gaunant stabilią ir prognozuojamą grąžą už kuriamą vertę. Šis procesas man turi būti kontroliuojamas ir priklausomas arba nuo manęs, arba nuo žmonių, turinčių tam reikalingas kompetencijas. Bet jokiu būdu ne nuo kažkieno nuotaikų ar socialinių tinklų žinučių.
Susijusios naujienos
Pasirengę pradėti
investuoti į NT?
PRADĖTI INVESTUOTI
UAB Trečia diena, valdanti platformą Röntgen, yra licencijuota sutelktinio finansavimo platforma. Platformos veiklą reglamentuoja ES Sutelktinio finansavimo reglamentas, o veiklos priežiūrą įstatymų numatyta tvarka vykdo Lietuvos bankas.